Rūta, moabitė.
Giminaitis Atpirkėjas.
William Branham.Skaityti visą istoriją...
Giminaitis Atpirkėjas.Noriu pavadinti šio ryto nedidelį pokalbį, šį mano mokymą, bandydamas pristatyti jums tikėjimą atpirkimu, ir kas tai yra, ir kaip tai gauti; noriu pavadinti taip: „Giminaitis Atpirkėjas“. Taigi ką nors atpirkti - reiškia sugrąžinti tai, kas buvo prarasta, pavyzdžiui, tai, kas buvo užstatyta lombarde. Ir tu eini ir išperki tai, sumoki tam tikrą kainą. Tuomet tai jau tavo asmeninė...nuosavybė - po to, kai išpirkai. Tačiau pagal atpirkimo įstatymą Izraelyje tik giminaitis galėjo atpirkti nuosavybę ar kažką prarastą.
Mūsų istorija prasideda Izraelio valdytojų, kurie buvo teisėjai, laikais, po Jozuės mirties. Ir tam, kad susidarytumėte tą nuostabų vaizdą, perskaitykite pirmus penkis ar šešis skyrius iš 1-os Samuelio ir jūs... jums apie tai atsivers tikroji istorija.
-----
Taigi, daugelis žiūri į šią Rūtos knygą ir sako: „Tai Biblijos meilės istorija.“ Biblija ir yra meilės istorija, visa Biblija - meilės istorija. 39 Ji yra ne tik meilės istorija, bet taip pat ir pranašas. Ji yra ne tik pranašas, bet ir istorinis pasakojimas. Tai yra ne tik meilės istorija, istorinis pasakojimas, pranašas - tai pats Dievas, nes „Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.“ Taigi, Žodis yra Dievas atspausdintame pavidale. Viskas tuo ir turi būti pasakyta, broli. Dievas spausdintine forma! Jehova, atspausdintas knygoje! Ir nei viena iš jos dalių nėra koks nors išgalvotas pasakojimas, bet visa tai yra absoliuti Tiesa. Prisiriškite savo siela prie kiekvienos Jos frazės. Taip ir yra, tai Tiesa, ir Dievas patvirtins Savo Žodį.Ir ši istorija buvo parašyta. Ir tarp visų rankraščių, kai žmonės sudarinėjo Bibliją, kai šventi vyrai stengėsi sudėlioti Senąjį Testamentą, ši Rūtos knyga buvo viena iš išskirtinių knygų, kurias jie priėmė. Kodėl? Jei tai paprasčiausia meilės istorija, kodėl rašytojai ir senovės išminčiai priėmė ją kaip įkvėptą? Nes joje yra paslėptas apreiškimas. O šiame paslėptame apreiškime suprasi tikrąją reikšmę ir tai tave labai priartins prie Dievo. Ir šį rytą aš iš sielos gelmių meldžiu, kad Dievas taip sužavėtų kiekvieną širdį, kad atvertų Save, kas Jis yra šioje istorijoje, kas Jis yra jums, kaip Jį priimti. Ir kai vieną kartą tai pamatysite, tai yra taip paprasta, kad stebėsitės, kaip to nepastebėjote anksčiau. Bet tai atverti gali tik Šventoji Dvasia.
-----
Taigi, ši istorija prasideda štai taip: nuo mielos, malonios moters. Jos vardas buvo Noomė. Noomė reiškia „maloni“. Elimelechas buvo jos vyras - reiškia „šlovinimas“. Jos šeima buvo „malonus šlovinimas“. Jie turėjo sūnų Machloną, o tai reiškia „liga“. O kitas - Kiljonas - reiškia „pavargęs, nusiminęs, liūdesys“. Štai tokia buvo šeima. Ir Izraelio krašte kilo badas. O pagrindinė klaida, kurią padaro žydas - jis išeina iš tos žemės. Dievas davė jiems tą žemę. Kai Abraomui buvo duota toji žemė, Dievas liepė jam nepalikti tos žemės. Ir jis padarė klaidą, kai nuėjo į Gerarą, pakliuvo į bėdą. Žydas niekuomet neturi iškeliauti iš Palestinos. Tai jam paskirta vieta. Ir jie buvo išbarstyti po visą pasaulį. Ir dabar jie vėl grįžta.-----
Taigi, šį rytą aš noriu Noomės, pagyvenusios moters vaidmenyje parodyti ortodoksų bažnyčią, žydų ortodoksų bažnyčią. Rūta, moabitė, pagonė - tai krikščioniška bažnyčia, naujoji bažnyčia. Ir aš noriu apžvelgti tai keturiais skirtingais aspektais: Rūta... (turiu čia pasirašęs) ...Rūta sprendžianti (priimanti sprendimą), Rūta tarnaujanti, Rūta besiilsinti, Rūta apdovanotoji. Ir dar kartą: Rūta priima sprendimą, Rūta... po to, kai priėmė sprendimą, tuomet Rūta tarnauja, toliau Rūta ilsisi, o vėliau Rūta apdovanojama.-----
Rūta priėmė sprendimą, o dabar to sprendimo pagrindu Rūta tarnauja. Dabar minutėlei pažiūrėkite. Čia ji eina į lauką rinkti varpų. Taigi, jos motina jai pasakė... (juk žinote - tai Senasis Testamentas kalba Naujajam)... jos motina pasakė jai, tarė: „Mes turime giminaitį, ir jis vardu Boozas. Jis turtingas žmogus ir jis artimas giminaitis. Eik į jo lauką ir galbūt... Neik į kitą lauką, eik į jo lauką.“ Kaip ir mums Šventoji Dvasia sako nebūti suviliotiems kokios nors bažnytinės knygos, kažkokio katekizmo, bet eiti į Dievo lauką, į Senąjį Testamentą, į Bibliją. Nesakykite: „Na, mes sakysime taip, kalbėsime šitaip, o vietoje maldos mes sakysime šituos žodžius.“ Niekur neišeikite iš to lauko, įeikite į jį, nes Jis - artimas Giminaitis.Dievo Žodis: Senasis Testamentas yra artimas Naujojo Giminaitis. Senoji bažnyčia yra naujosios bažnyčios motina (suprantate?), krikščionio, tikinčiojo. „Neik į kitą lauką, tiesiog lik jo lauke. Ir galbūt vieną dieną rasi malonę jo akyse.“ Ir vieną dieną, kai ji buvo lauke, šis turtingas jaunas vyras vardu Boozas, valdytojas, pasiturintis žmogus, ėjo pro šalį ir ją pastebėjo. O, kai jis pamatė ją - įsimylėjo. Jis susižavėjo ja. Jam patiko jos charakteris. Pamenate, jis pasakė: „Aš žinau, ir taip pat žmonės žino, kad tu - dora moteris.“ Ji tvirtai ir aiškiai apsisprendė, atėjo būtent ten ir gyveno būtent taip, kaip žadėjo.
Kitaip tariant, šiandien sakytų: „Mes žinome, kad esi krikščionis. Mes žinome, kad esi Dievo vyras, nes joks žmogus negalėtų daryti tokių stebuklų, jei su juo nebūtų Dievo.“ Tai Nikodemas pasakė Jėzui: „Rabi, mes žinome, kad esi mokytojas, atėjęs nuo Dievo, nes niekas negalėtų daryti tokių dalykų, kokius Tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo“, - kai pamatė, kaip Jis ten sėdėdamas atskleisdavo pačios širdies mintis. Moteris palietė Jo rūbą. Jis apsisuko ir tarė: „Kas Mane palietė?“ Niekas neprisipažino. Pažvelgė atgal į klausančiuosius ir tarė: „Tu, kuri sirgai kraujoplūdžiu, - tavo tikėjimas tave išgydė.“ Sakė: „Niekas negalėtų daryti to, jeigu Dievas nebūtų su juo. Mes žinome, kad atėjai nuo Dievo. Negalime Tavęs priimti, nes mus išspirtų iš bažnyčios.“ Suprantate? Ta įskiepyta šaka, broli Vestai, kaip mes kalbėjom vakar vakare - jie tave išspirs. „Bet giliai širdyse mes žinome, kad Tu iš tikrojo Vynmedžio. Ir Kristus yra Vynmedis, o mes šakos. „Mes žinome, nes matome, kad tas pats Gyvenimas, kuris yra Dieve, yra ir Tavyje.“ Štai ką Boozas pamatė Rūtoje - tą aiškų sprendimą, dorovingą moterį, stovinčią ten. Ir įsimylėjo ją.
Taigi, noriu, kad atkreiptumėte dėmesį. Noomė, senoji bažnyčia, ima aiškinti Rūtai visus savo religijos įstatymus, kaip Senasis Testamentas, kuris yra Naujojo šešėlis. Noriu, kad suprastumėte šią istorijos dalį. Taigi, aš noriu parodyti šešėlius. Senasis Testamentas paaiškina Naująjį, jei tik jį perskaitysite, nes tai Naujojo pranašautojas. Na, jeigu aš eičiau link tos sienos ir niekada nebūčiau matęs savęs, ir būčiau matęs tik savo šešėlį, tai žinočiau, turėčiau šiokį tokį supratimą, kaip atrodau. Jeigu jūs ne... jei jūs žinote, kas yra Naujasis Testamentas, paskaitykite Senąjį Testamentą ir pamatysite jo šešėlį. Suprantate? Ir tuomet, kai pasirodo Naujasis Testamentas, jūs sakote: „Iš tiesų - taip ir yra.“ Laiške Žydams Paulius tai aiškina praeities pagrindu.
Taigi, dabar būkite labai atidūs. Kai Rūta tarė... tiksliau, Noomė tarė Rūtai: „Taigi jis yra mūsų giminaitis. Ir jei rasi malonę jo akyse, rasi poilsį.“ Čia tai bent! „Jei rasi malonę, rasi poilsį!“ Boozas simbolizavo Kristų, turtingą Žmogų, visko Paveldėtoją, pjūties Viešpatį! Čia tai bent! Juk kai Boozas važiavo pro šalį vežimu, dairydamasis po laukus, jo žvilgsnis užkliuvo už... Rūtos! Jis buvo šeimininkas, jis buvo pjūties Viešpats. Ir ji rado malonę jo akyse. Tą patį šiandien daro bažnyčia. Kol pjūties Viešpats eina pro šalį, Jis neieško didelių pastatų, aukštų bokštų, išlavintų chorų. Jis ieško individų, vyrų ir moterų, kurie pasišventę ir aiškiai apsisprendę dėl Kristaus, pasišventę tarnauti Jam. „Dieve, aš tuo tikiu, kiekvienu Žodžiu. Kai Tavo Žodis ką nors sako, aš lieku su tuo. Tai Tavo Žodis. Aš tikiu tuo, kiekvienu Žodžiu.“ Štai ko Jis ieško, pjūties Viešpats. Štai ko Jis nori - duoti Šventąją Dvasią tiems, kurie alksta ir trokšta: „Palaiminti, kurie alkstate ir trokštate teisumo, nes būsite pasotinti.“ Šiandien Jis ieško tokios bažnyčios.
Taigi, tuomet Rūtos paprašė pasielgti gėdingai, bet ji noriai tai padarė, nes buvo priėmusi sprendimą. Koks tikinčiojo provaizdis! Koks tobulas provaizdis! Noomė, senoji bažnyčia, tarė: “Eik ten šį vakarą, dabar miežių metas.“ O, kokia nuostabi mintis, prie kurios čia galėtume apsistoti ilgam! Noomė ir Rūta pasirodo per patį miežių sezoną. Miežių sezonas buvo duonos sezonas - metas, kai būdavo patiekiama šviežia duona. Ir bažnyčia šiomis paskutinėmis dienomis, po dviejų tūkstančių metų pagoniško mokymo ir panašių dalykų, pasiekė miežių sezoną, Gyvenimo šviežumą, naująją Duoną, medų iš Dangaus. (Raselai, štai kur traški duona su medumi!) Čia ir yra tai - Duona iš Dangaus. „Aš esu Gyvenimo Duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. Bet Aš esu Gyvenimo Duona, atėjusi nuo Dievo iš dangaus. Jei žmogus valgo šią Duoną, jis niekuomet nemirs.“ Ir bažnyčia šiais paskutiniais laikais pasirodo būtent miežių sezono metu.
Rūta, pagonė - atskirta, išvaryta - buvo atvesta į... kad ją priimtų kaip nuotaką. Kristus pasirodo būtent miežių sezonu. Jis tarė: „Dabar apsivilk savo rūbus.“ Ne: „Nusivilk savo rūbus.“ Kaip tai priešinga šiandienai. „Apsivilk savo rūbus, kai eisi su juo susitikti. Jis šį vakarą vėtys miežius klojime. Eik ir apsivilk savo rūbus. Apsirenk eidama su juo susitikti.“ Šiandien žmonės nori apsinuoginti. „Apsirenk, eik, nes jis vėtys miežius. Ir tuomet įsidėmėk vietą, kur jis guli.“ O jūs ar įsidėmėjote? Golgotoje. Prieš daugelį metų aš širdyje įsidėmėjau, kur jis paguldė Savo gyvybę, kad galėtų mane pasiimti. „Įsidėmėk, kur jis guli.“ Pažiūrėkite, kur Jis atsigulė. Tą turėtų padaryti kiekvienas tikintysis. Įsidėmėk, ką Jis dėl tavęs padarė. (Praeito sekmadienio pamokslas apie apsilankymą Golgotoje.) Įsidėmėkite, ką Jis dėl jūsų padarė.
Ji tarė: „Įsidėmėk, kur jis guli. Tuomet, kai jis atsiguls miegoti, ilsėtis, eik, atsigulk prie jo kojų.“ Ne prie galvos, o prie jo kojų - nevertai. „Ir paimk antklodę, kuria jis bus užsiklojęs ir užsitempk ją ant savęs.“ Jūs suprantate? O, čia tai bent! Žinau, kad galite pamanyti, jog aš fanatikas. Bet man tai visiškai netrukdo - ta Dievo Dvasia. Išsiaiškink, kur Jis guli... Golgotoje, kur Jis atsigulė kape, Getsemanėje. Įsidėmėk ir nušliaužk prie Jo kojų, ir atsigulk ten, ir pats mirk tam... [Tuščia vieta juostoje. - Red.] Štai, prašom. Apsidenk Jo apsiaustu. Ji pasakė: „Apsiaustu“, - taip pavadino. Ir Rūta tarė: „Padarysiu taip, kaip sakai.“ O, koks aiškus sprendimas tikinčiajam! „Kaip Biblijoje sakoma, taip aš ir padarysiu. Joje sakoma: „Atgailaukite ir krikštykitės Jėzaus Kristaus vardu“, - taip ir padarysiu. Jeigu sakoma: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“, - aš tai darysiu. Jei sakoma (kas tai bebūtų): „Jėzus Kristus tas pats vakar, ir per amžius“, - ką ji man besakytų padaryti - padarysiu.“ Matote? Bažnyčia gauna nurodymus iš Žodžio. Ji atsigulė.
Tik nepamirškite, kad tai jaunai našlei gulėti šalia to vyro, prie kojų, buvo negarbinga, gėda išoriniam pasauliui! O, ar jūs dar pajėgsite? [Susirinkusieji sako: „Amen.“ - Red.] Štai, pažiūrėkite. Žiūrėkit. Štai kur esmė. Bažnyčios - merginos, jaunuolio, seno ar jauno - yra prašoma atsiskirti nuo pasaulio ir įeiti į tą vietą, į Šventosios Dvasios karalystę - tai negarbinga pasauliui. Savo širdyje jie žino, kas vyksta. Bet šiam pasauliui jie tampa fanatikais, jie tampa šventuoliais ar kažkuo panašiu, pavadina kaip nors negarbingai. Bet to reikalaujama iš bažnyčios! Ar jūs pasiruošę įsidėmėti vietą ir atsigulti?! [„Amen.“] Tegul pasaulis jus vadina, kaip tik nori.
Anksčiau giedojo tokią giesmę:
Aš vienas paskui Jėzų sekti pradėjau (suprantate?),
Kaip Jokūbas vietoj pagalvės akmenį turėjau,
Su paniekintaisiais Viešpaties vaikais,
Eisiu iki galo mano Jėzaus takais.-----
Įsidėmėkite vietą, kur Jis atsigulė ir atsigulkite ten kartu su Juo! Ar jūs pasiruošę šį rytą eiti į Golgotą, kaip sakiau praeitą sekmadienį? Ar įsidėmėjote tą vietą savo gyvenime?! Ar nuėjote į tą vietą, kur Jėzus buvo nukryžiuotas?Skaityti visą istoriją...
Giminaitis Atpirkėjas.
